(Ne) ribojami nuostatų

Ar girdėjote istoriją apie Timotį Deksterį (ang. Timothy Dexter (1748 – 1806)) – keistuolį 18 a. verslininką iš Masačiusetso? Kilęs iš neturtingos šeimos ir neturėjęs išsilavinimo, tačiau vedęs turtingą našlę ir pradėjęs investuoti jos pinigus. Amžininkai iš jo juokėsi, laikė kvailu nevykėliu, savo patarimais norėjo jį diskredituoti, tačiau... per gyvenimą Deksteris susikrovė gražų turtą ir savo istorija paneigė įsitvirtinusias nuostatas apie „verslo darymą“.

To meto kolegos verslininkai, norėdami iš Deksterio pasityčioti, jam patarė nusiųsti didelę partiją kumštinių pirštinių ir šildytuvų (kurie buvo naudojami šildyti patalams šaltomis Anglijos žiemomis) į Vest Indijos regioną. Mes žinome, kad tai šilto klimato tropinis regionas, o Deksteris dėl savo išsilavinimo stokos to nežinojo. Prekės iškeliavo, o kolegos su džiaugsmu laukė Deksterio fiasko. Tačiau investicija atsipirko su kaupu – šildytuvai buvo parduoti vietinei melasos pramonei, o kumštines pirštines nupirko pirkliai perpardavimui į Sibiro regioną.
 
Kitas kolegų „pagalys į Deksterio ratus“ buvo patarimas nugabenti didelį kiekį anglies į Niukaslą (ang. Newcastle) – miestą, garsėjantį savo anglies kasyba. Ir vėl Deksteris praturtėjo – kai jo anglis atvyko į Niukaslą, mieste buvo prasidėjęs angliakasių streikas ir mieste buvo didelis anglies stygius. Žinoma, savo prekę jis pardavė su dideliu pelnu.
Užduodu sau klausimą „Kas gi lėmė Deksterio verslo sėkmę?“ Žinių stoka? Fortūnos išdaigos? O gal tiesiog išankstinių nuostatų neturėjimas?
 
O kaip dažnai net nepabandę ką nors daryti mes sau pasakome „Tai nepavyks“, „Nesąmonė“, „Taip nebūna“? Kaip dažnai save apribojame net nepradėję vystyti minties apie galimybę?
 
Nuostatų kilmė
Galima teigti, kad nuostatos yra tvirti įsitikinimai, kuriomis automatiškai vadovaujamės įvairiose gyvenimo situacijose. Nuostatos mumyse formuojasi priklausomai nuo aplinkos poveikio mums augant ir bręstant. Individualioji Alfredo Adlerio (ang. Alfred W. Adler) psichologija vartoja sąvoką „gyvenimo stilius“, kuris galėtų būti apibūdinamas kaip pasikartojantis minčių, jausmų ir veikimo modelis.
 
Žmogaus asmenybės formavimąsi galima atvaizduoti „Gyvenimo stiliaus medžiu“, kuris parodo, kas įtakoja žmogaus gyvenimo nuostatų susiformavimą bei kokius gyvenimo uždavinius žmonėms tenka išspręsti remiantis šiomis įtvirtintomis nuostatomis. Medis turi 5 vaikystės įspūdžius formuojančias šaknis: vaiko sveikata ir išvaizda, šeimos socialinė-ekonominė padėtis, tėvų pažiūros, šeimos konsteliacija (vaikų gimimo eiliškumo įtaka) bei lyties šeimoje vaidmuo. „Gyvenimo stiliaus medžio“ kamienas simbolizuoja paauglio brandą, kurios metu užsifiksuoja 5 pagrindinės nuostatos: į save, į sunkumus, į kitus žmones, į kitą lytį ir į gyvenimą. O ošianti medžio laja mums šnabžda apie 3 suaugusio žmogaus gyvenimo uždavinius, kuriuos, remiantis savo suformuotomis nuostatomis, mums tenka spręsti, tai: meilė ir seksualiniai santykiai, darbas ir kita veikla bei draugystė ir kiti socialiniai ryšiai.
 
Anot pasaulinio populiarumo sulaukusio lyderio Entonio Robinso (ang. Anthony Robbins), nuostatos bei įsitikinimai mums „praneša“, kokie gyvenimo įvykiai sukels skausmą, o kokie – malonumą. Kas gyvenime benutiktų, protas užduoda du klausimus: ar tai reikš skausmą, ar malonumą? Ką dabar turėčiau daryti, kad išvengčiau skausmo ir patirčiau malonumą? Tačiau  dauguma mūsų nuostatų neatspindi realybės ir yra tik su praeitimi susiję apibendrinimai, kurie remiasi skausmingų arba malonių išgyvenimų interpretacijomis.
 
Pozityviosios psichologijos krypties pradininkas, psichologijos profesorius iš Pensilvanijos universiteto, Martinas Seligmanas (ang. Martin E. P. Seligman) su bendraautoriais 1974 m. pirmą kartą panaudojo „išmokto bejėgiškumo“ terminą. Jie atliko, mano akimis gana žiaurų, eksperimentą su šuneliu. Šunelis, gyvenęs laisvėje, buvo patalpintas į narvelį. Narvelio durelėmis buvo paleista tekėti elektros srovė. Kai tik šunelis mėgindavo išeiti iš narvelio, jis „gaudavo per snukutį“ – patirdavo pakankamai stiprų skausmą. Liūdniausia, po kelių nesėkmingų mėginimų išeiti, jis atsigulė narvelio kamputyje, ir net nebandė daugiau mėginti. Net dienos pabaigoje, kai tyrėjai atidarė dureles ir prie jų padėjo mėsos bei pieno, šuniukas vis tiek nėjo iš narvelio. Jis liūdnai gulėjo, tarsi būdamas visiškai tikras, kad jei tik pajudės, tai durelės užsidarys ir jis vėl patirs skausmą. Kitaip tariant, šuniukas išmoko bejėgiškumo.
 
Tas pat įvyksta ir su žmonėmis. Tądien, kai rašiau šį tekstą, sirgau. Prieš miegą paprašiau vyro šiltame vandenyje ištirpinti vaistus. Lyg tyčia per daug pakaitino. Sukilo emocijos: „Tu net arbatos nesugebi išvirt!“. Pakartokite šią frazę kasdien sau ar artimiesiems. Nereiks net realios nesėkmės, kad sukurtume nuostatą, kad tai nepavyks arba dar blogiau – kad apskritai esi nevykėlis. Tačiau tai tikrai neatitinka objektyvios realybės.

Matyti – daryti – gauti

Pasak Steveno R. Kovėjaus (ang. Stephen R. Covey), vadybos bestselerio „7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“ autoriaus, kiekvienas šiame pasaulyje vadovaujamės savo susikurtais „minčių žemėlapiais“, kitaip tariant turime suformuotas tam tikras asmenines paradigmas. Paradigma – pasaulio matymo, supratimo ir interpretavimo būdas – individualiosios psichologijos akimis yra jau minėtas gyvenimo stilius su tam tikromis suformuotomis nuostatomis. Tomas Kunas (ang. Thomas S. Kuhn), savo garsioje knygoje „Mokslinių revoliucijų struktūra“ teigia, kad kone visi moksliniai atradimai buvo padaryti sulaužius tradicijas, paneigus pasenusį mąstymą ir senąsias paradigmas.
 
Stevenas R. Kovėjus teigia, kad mes gyvename judėdami ratu „matyti – daryti – gauti“. Taip, kaip mes matome įvykius, t. y. kokia yra mūsų įtvirtinta nuostata, taip atitinkamai mes ir elgiamės. Kaip mes elgiamės, tokius rezultatus ir gauname. Jei kelyje į tikslą susidūrę su problema mes standartiškai galvojame „ši problema neįveikiama“ arba „aš nieko negaliu pakeisti“, mes net neieškome sprendimo. Tokio mąstymo rezultatas bus tik nepasitenkinimas, kaltinimai aplinkai, aukos sindromas. Tačiau, jei bent truputį pakeičiame savo nuostatos formuluotę ir sau pasakome „ši problema iš pirmo žvilgsnio neįveikiama, tačiau matyt yra būdų, kurių aš iki šiol neišbandžiau“? Tikėtina, šansų išspręsti problemą ir pasiekti tikslą padaugės.
 
Nuostatų jėga
Tai kokias nuostatas turėti yra gerai? – klausiate jūs. Manau, viskas priklauso nuo to, ką jūs gyvenime sąmoningai ar nesąmoningai norite pasiekti ir kaip tos nuostatos jums padeda arba trukdo. Tarkim jūs turite tikslą sukurti savo verslą ir uždirbti X sumą pinigų. Pagalvokite, ar Deksteriui būtų pavykę uždirbti pinigų Vest Indijoje, jei jo nuostata būtų buvusi „šiltuose kraštuose šaltų kraštų reikmenų niekaip neparduosi“? Ar bent būtų kilusi Deksteriui mintis siųsti anglį į Niukaslą, jei jo išankstinė nuostata būtų „negali parduoti ten, kur prekė nepaklausi“? Galbūt Deksterį išgelbėjo jo nežinojimas ar fortūna, gal... teigiamų nuostatų turėjimas savaime dar neužtikrina sėkmės. Tačiau tai žymiai padidina jūsų sėkmės galimybę.

Turbūt daugumai jau yra girdėta istorija apie du batų fabriko vadybininkus, tyrinėjusius batų rinką Afrikoje. Vienas jų grįžęs apibendrino „ten visi įprastai vaikšto basi ir batų bus neįmanoma parduoti“, o kitas tarė „ten milžiniška galimybė parduoti batus, nes dar iki šiol visi vaikšto basi“. Koks bus tikėtinas rezultatas abiem atvejais?
 
Entonis Robinsas savo knygoje „Pažadinkite savyje milžiną“ pateikia pavyzdį apie šeimą, kurioje tėvas gėrė, vartojo narkotikus, buvo piktas ir žiaurus, o galiausiai buvo įkalintas už moters nužudymą. Šeimoje augo du sūnus, kurių amžiaus skirtumas tik 11 mėnesių. Vienas iš sūnų „tikra tėvo kopija“ – narkotikai, vagystės, smurtas, įkalinimas dėl pasikėsinimo nužudyti. Brolis visiškai kitoks – augina tris vaikus, džiaugiasi santuokiniu gyvenimu, vadovauja didelio koncerno regioniniam padaliniui, nevartoja nei alkoholio, nei narkotikų ir, regis, iš tiesų yra laimingas. Šių abiejų vyrų buvo paklausta: „kodėl tu gyvenime pasukai būtent tokiu keliu?“. Abu atsakė bemaž vienodai: „o koks aš dar galėjau užaugti, turėdamas tokį tėvą?“