Franklin Covey

Jis nelaksto po sceną kaip televizijos pamokslininkas. Stovi vienoje vietoje ir kimiu ramiu balsu kalba. Nors šamaniškų manipuliacijų nevengia – čia ilgai sukioja kompasą, iliustruodamas, kaip kartu dirbantys žmonės turėtų ne tik racionaliai, bet ir emociškai suvokti organizacijos veiklos kryptį, čia uždega žvakę ir paaiškina, jog ji simbolizuoja vertybes, turinčias šviesti visą laiką, kad ir ką darytume.

Stephenas Covey gimė prieš 76 metus Solt Leik Sityje, Jutoje, JAV. Labiausiai išgarsėjo parašęs knygą „The Seven Habits of Highly Effective People“ (lietuviškai knyga išleista pavadinimu „Septyni sėkmės lydimų žmonių įpročiai“). Jo turimų titulų sąrašas įspūdingas, įvardysiu porą – žurnalas „Time“ jį išrinko vienu iš 25 įtakingiausių amerikiečių 1996 metais, 1998 gavo „Taikos žmogaus“ apdovanojimą.

Latvijoje Stepheno Covey seminaras buvo įvardytas kaip metų įvykis. Ir tikrai – Rygos „Dailes“ teatro didžioji salė nebuvo pilnutėlė, bet žmonių gausu. Teatro pusrūsio kabinetėlyje keli Baltijos šalių žurnalistai gavo progą ko ne ko pasiklausti žmogaus, kurį mokyti ir konsultuoti kviečiasi ir stambiausių bendrovių, valstybių prezidentai.

Dabar pasaulyje krizė. Kas, jūsų požiūriu, svarbu žmogaus elgesyje, santykiuose su kitais tokiomis kritiškomis, problemiškomis sąlygomis? Ką žmonės turėtų daryti, kad išgyventų šitą krizę kuo mažiau skausmingai?
 
Ar jūs žinote, ką aš vadinu sinergetine komunikacija?  Tai toks bendravimas ir bendradarbiavimas, kai žmonės veikia kartu ir todėl pateikia geresnius sprendimus negu kad kiekvienas iš jų buvo pasiūlęs. Tie sprendimai būna paprastai geresni ir negu kompromisai. Toks būtų mano pamatinis siūlymas – įtraukti žmones, kuriems rūpi tas pats dalykas, kaip ir jums, ir sinergetiškai veikti. Bet sinergija reikalauja solidžios empatijos, reikia išmokti klausytis kito žmogaus atsižvelgiant į jo taikomų sąvokų rėmus. Pavyzdžiui, sugebėti performuluoti savo pašnekovo teiginį taip, kad jis būtų iš tikrųjų priimtinas jam. Pamažu silpsta asmeninė gynyba ir padidėja kūrybinis santykis. Aš priklausau Pasaulio lyderystės forumui (angl. World Leadership Forum – VK), kuriame  krikščionys, žydai, musulmonai stengiasi kurti geresnius santykius. Vieną sekmadienio vakarą forumo narius mokiau šitokios sinergetinės komunikacijos. Mes taikėme metodiką dvi dienas ir ji visiškai pakeitė grupę, su kuria dirbau. Madeleine Albright, buvusi Clintono administracijos valstybės sekretorė, sakė: „Aš niekada nemačiau nieko panašaus, ši metodika visiškai revoliucionizuotų tarptautinę diplomatiją – viskas, ką mes darome dabar: Bandome nustatyti, kas turi galios ir kokie galimi kompromisai.“ Šitaip aš elgčiausi krizės aplinkybėmis – stengčiausi prisijungti prie kolektyvinės išminties, energijos ir visos prieinamos kultūros įžvalgų.
 
Jūs kalbate apie empatiją, žmonių išklausymą, bet tokiais kritiniais laikais kaip dabar vadovai dažnai kalba apie skaičius, apie sąnaudų karpymą. Kokie būtų jūsų patarimai – ar teisinga kalbėti tik apie sąnaudas ir skaičius?
 
Aš manau, apie skaičius kalbėti ir galima, ir reikia, bet reikėtų kalbėti apie prasmingus skaičius, ne tik apskaitos. Reikia kalbėti apie tuos skaičius, kurie atspindi organizacijos kultūrą, atskleidžia, ar į ją kreipiamas dėmesys, investuojama. Tik taip gali būti sprendžiamos problemos, dorojamasi su krize. Tik taip galima suvokti, ar žmonės jumis pasitiki, ar yra rinkos pasitikėjimas, pasitikėjimas organizacijos viduje, ar tiekėjai jumis pasitiki. Socialinės ekologijos koncepcija iš esmės kalba apie tai, kad jūs rūpinatės gerove ir gyvenimo kokybe visų suinteresuotų šalių, ne vienos kurios nors, pavyzdžiui, savininko. Taigi, aš manau, kad jeigu jūs turite prasmingus skaičius – kalbančius apie kultūrą, apie santykius ir – galiausiai – apie rezultatus (o tai ir yra apskaitos skaičiai), – tuomet yra pagrindas ne tik geriau suprasti problemą, bet taip pat ir pagrindas sudėlioti veiksmų planą ir išspręsti ją.
 
Atrodo, vienas iš dalykų, kurie įmonėse gali nukentėti krizės laikotarpiu, – mokymas, žmonių lavinimas. Kaip manote – ar tai teisinga? Ar mokymai turėtų būti tęsiami ir kritiniais laikais?
 
Sakyčiau, kad perkvalifikavimas svarbiau negu mokymai, bet jeigu jau jūs mokote, tai jums reikia naujo elgsenos žemėlapio – tokio, kuris aiškina žmonėms, kaip mokyti vienas kitą,  ir kartu tokio, kuris juos giliai įtraukia į problemą, padeda jiems būti empatiškiems ir sinergiškiems. Labai nedaug žmonių buvo mokomi būti empatiški, iš tikrųjų klausytis kitų žmonių pagal jų atskaitos taškų apibrėžtus rėmus. Tikrai. Žmonės bijo rizikos, bijo būti per daug pažeidžiami ir todėl nesiklauso iš tikrųjų. O kai kalbame apie mokymus, labai svarbu turėti tinkamą žemėlapį, o ne tiktai dėstyti kažkokias tiesas.

Jūs dažnai minite žodį „žemėlapis“. Aplink yra daug žemėlapių, jūs pats būdamas scenoje paminėjote keletą iš tų, kuriais galima naudotis – atsirandančių iš įvairių tradicijų: Naujojo testamento, sufizmo, dzenbudizmo. Bet vis dėlto kiekvienas iš tų žemėlapių yra tiktai žemėlapis. Ar nemanote, kad tikras proveržis įmanomas, kai žmogus išsiveržia iš žemėlapio? Kuo ilgiau naudojamas žemėlapis, tuo dažniau jis tampa dėže, ribojančia perspektyvą, protą, žvilgsnį.

Tai tiesa. Thomas Kuhnas savo knygoje „Mokslinių revoliucijų struktūra“ parodo, kad ilgai naudojamas vienas žemėlapis galiausiai įtvirtina viso labo tik prielaidas apie pasaulį. Todėl labai svarbus sugebėjimas žengti už žemėlapio ribų ir ištirti jį, įvertinti, ar jis dar atspindi realybę, ir sugebėti sukurti naujus žemėlapius, kurie gali geriau paaiškinti teritoriją.
 
Bet ir naujasis žemėlapis vis tiek yra tik žemėlapis.

Taip, bet jis bus geresnis negu prieš tai naudotas. Nėra kitų būdų veikti kaip tik pasitelkus žemėlapį – neįmanoma ką nors daryti be jo. Netgi mintis turėti žemėlapį, aprašantį kitus žemėlapius, irgi yra tik žemėlapis. Ir tai svarbiausia – nuolat kurti vis geresnius žemėlapius. Žiūrėkite, ką daro medicina dabar, palyginti su ankstesniais laikais. Žvelkime į bet kurią žmogaus veiklos sritį – visa, kas daroma, yra nuolatinis žemėlapių tobulinimas. Vienas dalykas, kuriuo galima visiškai pasitikėti, – tai principų žemėlapis. Savo tarptautinėse konferencijose, dabar vykstančiose 140 šalių, mes pamatėme, kad, jeigu susirenka žmonės, pasitikintys vienas kitu, veikiantys laisvai ir sinergiškai, informuoti  apie padėtį ir organizacijose, ir jų aplinkoje – visuomet jie galiausiai sutaria dėl tų pačių pamatinių principų.

Ar nėra taip, kad jūsų konsultacijos pamažu tampa kažkuo panašiu į religiją?

Šešių didžiausių pasaulinių religijų, o ir filosofijos bei psichologijos visi teiginiai remiasi tais pačiais kertiniais akmenimis: kūnas – tai yra teisingumas, protas – tai yra nuolatinis vystymasis ir talentas, širdis – tai yra mokymasis mylėti bei atleisti, ir dvasia – mokymasis atskirti ir suteikti vertę. Ir visa tai turi būti vientisa. Visuomet pasigilinus išnyra tie patys principai. 

O kam piešti visas šitas pateiktis, šitas skaidres, kodėl nenukreipus žmonių tiesiog prie šaltinių – Šventojo Benedikto, Marko Aurelijaus, kitų išminčių?

Taip galima daryti. Bet argi neįdomu sužinoti, kad žmonės visame pasaulyje remiasi tomis pačiomis vertybių sistemomis? Ir tos vertybės kyla iš principų, kurie nereikalauja įrodymų, yra amžini ir universalūs, jų negalima paneigti.

Kokia jūsų sėkmės paslaptis? Tai, ką jūs kalbate, iš esmės gan bendra ir jau daug kartų girdėta. Juk egzistuoja visa asmens tobulėjimo, vadybos tobulinimo pramonė. Kuo jūsų sakomi dalykai kitokie, kur yra pridėtinė vertė?

Pasikartosiu, bet manau, kad mano suteikiama pridėtinė vertė – amžini ir universalūs principai. Ir dar vienas dalykas – aš visada pradedu nuo skaitytojo sąmonės ir jausmų, ne nuo rašytojo. Pradedu nuo skaitytojų skausmo – jeigu peržiūrėsite mano knygas, pamatysite, kad jos visada prasideda nuo to, ką skauda skaitytojui. Tai iš karto jį patraukia. O jeigu pradedate nuo savo teorinių nuostatų ar panašiai, nebūtinai patraukiate skaitytojus. Mano knygos todėl ir populiarios, noriai perkamos, kad aš jaučiu empatiją su skaitytojais. Paprastai mėgstu bendrauti su mažesnėmis grupėmis, užduoti klausimus ir girdėti atsakymus – šie atsakymai rodo, kas yra žmonių širdyse ir protuose, ir tai mane veda į priekį labiau negu galima būtų įsivaizduoti. Aš visada mokausi iš auditorijos. Tai, ko išmokstu, dažniausia tampa mano knygų pradžių pradžia.